Jonas Krikštytojas

Visose keturiose Evangelijose pasakojama, kad prieš Jėzui pradedant viešąją veiklą, pasirodo Jonas Krikštytojas, ruošęs tautą Jėzaus atėjimui ir Jo Žiniai. Jonas yra dykumos žmogus. Dėl savo asketiško pamaldumo jis galimai buvo susijęs su pamaldžia Kumrano bendruomene. Jo skelbimą stipriai veikė pranašas Izaijas. Po ilgo laiko, kai Izraelyje nebebuvo likę pranašų, jame, regis, dar kartą susivienijo visa, kas buvo būdinga senųjų laikų didiesiems pranašams. Jis, kaip ir jie, belaukiant Dievo kaip Teisėjo, reikalauja besąlyginio žmonių atsivertimo, kuris neštų regimų vaisių, keistų gyvenimą ir nukreiptų jį Dievo link. Šios naujos pradžios ženklan jis juos krikštija Jordane. Panardinimu į vandenį pakrikštytieji jau iš anksto simboliškai pasiduoda Teismui, kad tada, kai jis ateis, jiems būtų atleistos nuodėmės ir jie būtų išgelbėti. Laikydamasis senųjų pranašų tradicijos, Jonas taip pat nesidrovi kritikuoti savo krašto valdovo Erodo Antipo blogo elgesio, todėl yra įkalinamas ir galiausiai jam įvykdoma egzekucija (Mk 6, 17–29). Daugelis tų, kuriebuvo jo pakrikštyti, greičiausiai laikė jį Mesiju, skelbiančiu apie tuoj įvyksiantį Dievo įsikišimą.

Istoriškai pažvelgus, tikėtina, kad tarp Jono ir Jėzaus mokinių buvo konkurencija. Naujajame Testamente Jonas suvokiamas kaip Jėzaus pirmtakas. Jėzus leidžiasi būti pakrikštytas, Jonas Krikštytojas kreipia mokinių žvilgsnį į Jėzų ir visiškai Jam paklūsta. Jis ruošia Jam kelią ir yra ant naujo laikmečio slenksčio. Paklaustas, kas jis yra, atsako: „Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią!“ (Jn 1, 23) 

Dykuma – Dievo artumo ir išbandymų vieta.

Kai Biblijoje kalbama apie dykumą, dažnai turima galvoje daugiau nei topografinį reiškinį. Žydų tradicijoje dykuma yra vieta, turinti gilią simbolinę reikšmę. Tai atsitraukimo ir vienatvės vieta. Ten, kur niekas neblaško, žmogus gali susitelkti ties esminiais dalykais. Taigi dykuma yra ypatingo artumo su Dievu vieta. Jėzus kaskart pasitraukia atokiai melstis. Atėjęs iš dykumos, Jonas skelbia Mesijo atėjimą. Izraelio tauta, keliaudama per dykumą, čia kaskart patiria Dievo buvimą.

Kita vertus, būti dykumoje – reiškia susidurti su grėsme ir nesaugumu. Izraelitai, eidami per dykumą, ne kartą skausmingai tai patyrė. Taip jiems akivaizdžiai parodoma, kaip labai jie priklausomi nuo Dievo. Dykuma tampa išbandymų ir išmėginimų vieta. Jėzus dykumoje yra gundomas velnio, tačiau parodo, kad Jis pasitiki vien Dievu (Mt 4, 1–8).

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018