Karalystės padalijimas

Po karaliaus Saliamono mirties kilo konfliktas tarp šalies šiaurės ir pietų. Valdant Saliamono sūnui Rehabeamui, šiaurinės giminės susiskaldė ir 927–926 m. pr. Kr. sukūrė savo valstybę –

šiaurinę karalystę – Izraelį.

Pirmuoju šios karalystės karaliumi tapo Jeroboamas. Vėlesnėje istorijoje buvo nemažai kruvinų perversmų ir valdžios kaitos. Karalius Omris šiaurinės karalystės sostinę įkurdino Samarijoje. Jis ir jo sūnus Ahabas pabandė surasti sutarimą su jų karalystėje gyvenančiais kanaaniečiais, garbinusiais svetimus dievus. Pagrindinės kanaaniečių dievybės buvo dangaus ir oro dievas Baalas ir vaisingumo deivė Ašera arba Astartė. Valdant Omriui ir Ahabui, buvo leidžiama jas garbinti ir net pastatyta Baalo šventykla Samarijoje. VIII a. pr. Kr. viduryje šiaurinei karalystei grėsmę kėlė asirai, galiausiai ją užvaldę. 722 m. pr. Kr. krito sostinė Samarija.  Aukštesniojo sluoksnio gyventojai buvo ištremti į Asiriją, iš kurios jie niekada nesugrįžo. Šiaurinė karalystė liovėsi egzistavusi.

Pietinė karalystė – Judėja

savo sostine pasiliko Jeruzalę, o ją valdė Dovydo palikuonys. Vienas iš jų – karalius Jošijas (639–609 m. pr. Kr.) ypač stengėsi, kad jo šalyje būtų garbinamas vien Dievas. Jo valdymo metais šventykloje buvo rasta sena įstatymų knyga (tikėtina, kad ji identiška Pakartoto įstatymo knygai), pagal kurią Dievą garbinti leidžiama tik vienintelėje vietoje – Jeruzalės šventykloje. Siekdamas įgyvendinti šią nuostatą, Jošijas uždraudė apeigas ir atnašavimus kitose šalies vietose. Taip jis norėjo uždrausti kitų dievų garbinimą, kuris kaskart vykdavo ir Judėjoje, nepaisant visų draudimų ir įspėjimų. Nors Jošijui pavyko atsikovoti buvusios šiaurinės karalystės dalis, tačiau 598 m. pr. Kr. pietinė karalystė pateko į babiloniečių rankas. Svetimųjų jungo atsikratyti nepavyko, ir 587 m. pr. Kr., užėmus Jeruzalę ir ištrėmus aukštesniojo sluoksnio gyventojus į Babiloną, pietinė karalystė Judėja žlugo.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018