Jėzaus palyginimai

Jėzus savo mokymą dažnai skelbia per palyginimus. Maždaug trečdalis biblinių Jėzaus žodžių pateikiami būtent tokia forma.

Palyginimas siaurąja prasme

perteikiamas pasakojimu. Juose per kasdienius dalykus – sėją ir pjūtį, duonos kepimą ar ieškomą prarastą pinigą – Jėzus atskleidžia su niekuo nepalyginamą Dievo karalystės tikrovę. Pavyzdžiui, palyginimas apie garstyčios grūdelį (Mk 4, 30–32) parodo kontrastą tarp mažytės sėklos grūdelio ir didelio garstyčios augalo. Taip Jis drąsina pasitikėti, kad iš nematomos pradžios, jau regimos dabartyje, iš tiesų išaugs Dievo karalystė. Pasitelkus vaizdinius, galima suprantamai perteikti savo mintį, o palyginimai ilgai išlieka atmintyje.

Kitos palyginimų formos:

Parabolė.

Joje palyginimui naudojama vieną kartą nutikusi ypatinga istorija (pvz., vynuogyno darbininkai, Mt 20, 1–15; prarastasis sūnus, Lk 15, 11–32). Kaip ir palyginime siaurąja prasme, svarbu rasti pagrindinį palyginimo aspektą, atskleidžiantį tai, kas turima galvoje. Nebūtina aiškintis visų kitų aspektų.

Alegorija.

Priešingai nei parabolėje, alegorijoje svarbu išsiaiškinti visus aspektus (Mk 12, 1–12: kas yra vynuogynas, savininkas, nuomininkas ir kt.).

Pavyzdys.

Pagrindinė mintis perteikiama per konkretų teigiamą arba atgrasantį pavyzdį (gailestingasis samarietis, Lk 10, 29–37; apie turtingą ūkininką, Lk 12, 16–21; apie fariziejus ir muitininkus, Lk 18, 9–14).

Vienas dalykas yra bendras visiems palyginimams: jais siekiama klausytoją paraginti susimąstyti, pakeisti mąstymą bei apsispręsti.

Mk 4, 10–12 taip pat sakoma, kad Jėzus kalbėjo palyginimais, siekdamas paslėpti savo žinią. Kai kurie palyginimai atsitiktiniam klausytojui iš tiesų yra sunkiai suprantami, todėl Jėzaus priešininkams greičiausiai tai buvo mažesnis pretekstas Jį užsipulti.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018