Ypatingą Jėzaus svarbą atskleidžiantys vardai

Kaip „Kristus“ yra ne tik Jėzaus prievardis, bet ir garbės titulas, išreiškiantis ypatingą Jo reikšmę ir garbę , taip yra ir daug kitų garbės titulų, kurių kiekvienas pabrėžia atskirą jo išganomojo veikimo ypatybę.

Žmogaus sūnus.

Kai Naujajame Testamente kalbama apie Jėzų kaip Žmogaus Sūnų (ši sąvoka anksčiau reiškė tiesiog „žmogus“), tai siejama su Paskutiniojo teismo 

vizija Danieliaus knygoje: tas, kuris tarsi žmogaus sūnus ateis „dangaus debesimis“ ir perims viešpatavimą Visatai (Dan 7, 13). Greta šio įvaizdžio Naujajame Testamente dar pasakojama apie Žmogaus sūnaus galią atleisti nuodėmes (Mk 2, 10), apie tai, kad Jis – šabo Viešpats (Mk 2, 28) ir apie ypatingą Jo pasiuntinybę (Lk 19, 10). Be to, kalbama apie kenčiantį ir prisikeliantį Žmogaus sūnų (Mk 8, 31), o tai Jo amžininkams buvo neįprasta ir nauja mintis.

Dievo sūnus.

Daugelyje senovės tautų buvo įsivaizduojama, kad tam tikri žmonės yra kilę iš Dievo. Egiptiečiai garbino faraoną kaip „Ra sūnų“ ir tikėjo, kad jį pradėjęs yra saulės dievas Ra. Izraelyje buvo kitaip: visa išrinktoji tauta buvo laikoma „Dievo sūnumi“ (Jer 31, 9; Oz 11, 1). Nors ir čia šis titulas ypatingu būdu skirtas karaliui, tačiau Dievo sūnumi jis tapo ne gimdamas, o pripažįstamas savu, kai užima sostą (Ps 2, 7). Ši mintis keletą kartų minima Naujojo Testamento įvykiuose, susijusiuose su Jėzumi, pavyzdžiui, per Jo krikštą ar atsimainymą (Mk 1, 11; 9, 7). Galiausiai pirmiesiems krikščionims Jėzus tampa Dievo sūnumi per Prisikėlimą (Rom 1, 3–4).  Ypatingas Jėzaus artumas Dievui išreiškiamas ir tada, kai Jis į Jį kreipiasi

Aba

(„mielas tėve“), dabar sakytume „tėveli“ – to meto žydams tai buvo beveik neįtikėtino artumo išraiška.

Viešpats.

Senais laikais „Viešpats“ buvo įprastas kreipinys į aukštesnio rango asmenis. Taip buvo kreipiamasi ir į Jėzų. Bet šis titulas įgyja gilesnę prasmę, krikščionims susidūrus su pagoniška aplinka, kurioje į dievus taip pat buvo kreipiamasi kaip į „viešpačius“: Jėzus yra „Viešpačių Viešpats“ ir todėl šių dievų atžvilgiu yra nepalyginamai viršesnis.

Tačiau tikėjimui svarbiausia yra trečioji reikšmė, kuria vartojama ši sąvoka: Senajame Testamente titulas „Viešpats“ vartojamas, kalbant apie Dievą. Kai kurias iš šių vietų krikščionys pritaiko savo „Viešpačiui“ Jėzui Kristui, nes yra įsitikinę, kad per Jį Dievas priartėja prie žmonių unikaliu ir galutiniu būdu.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018