Pastatai ir miestai bibliniais laikais

ILIUSTRACIJA: Lachišo miesto rekonstrukcija

Į kanaaniečių kraštą atkeliavę izraelitai susidūrė su kultūra, kurioje vyravo maži ir tarpusavyje neretai besivaržantys miestai-valstybės, ir kuri XII a. pr. Kr. išgyveno savo klestėjimo viršūnę. Karalius, laikomas miesto dievybės atstovu, arba patricijų dinastija valdė pusiau laisvus ir nelaisvus gyventojus, kurių namai glaudėsi vienas prie kito ankštų miesto sienų ribose. Pragyvenimo šaltinis buvo laukai ir sodininkystė už miesto sienų, taip pat amatai ir užsienio prekyba.

Iš pradžių Kanaano krašte izraelitai apsigyveno paprastose gyvenvietėse, kurias pagal klajoklių visuomenės santvarką valdė seniūnai. Tik karalių valdymo laikotarpiu miestai ir izraelitams tapo ekonominiu, dvasiniu ir religiniu gyvenimo centru. Čia svarbiausios buvo sostinės Jeruzalė ir Samarija su karaliaus rūmais ir šventykla Jeruzalėje. Ten taip pat atsirado privilegijuotasis karališkųjų pareigūnų aukštesnysis sluoksnis, kuris prieštaravo Izraelio laisvųjų žemdirbių ūkinei ir socialinei sistemai. Pranašai, perspėdami nepasitikėti miesto sienomis ir karo vadais ir kritikuodami socialines to laikmečio negeroves, dėl klajokliško būdo ir savo ypatingo santykio su Dievu taip pat su nepasitikėjimu žvelgė ir į sėslų gyvenimo būdą. Jėzaus gyvenimas Evangelijose rodomas kaimiškoje aplinkoje. Naujajame Testamente minimi „miestai“ Nazaretas ar Kafarnaumas iš tiesų buvo kaimai. Taip pat ir dauguma palyginimų yra paimti iš žemdirbių gyvenimo. Tačiau ankstyvosios krikščionybės centras buvo miestai, kuriuose krikščionių grupės jungėsi į namų bendruomenes.

Miestuose namai paprastai stovėjo arti vienas kito. Paprasti namai turėjo tik vieną patalpą su kiemu. Labiausiai paplitęs buvo keturių erdvių namas. Pagrindinė „erdvė“ dažniausiai būdavo uždaras kiemas, per kurį buvo galima pasiekti kitas erdves. Ją supo šoninės erdvės, kurios galėjo būti padalytos į dvi dalis arba atskiriamos kolonomis.

Privačių namų sienos dažniausiai būdavo iš netašytų akmenų ir molinių plytų. Ypač miestuose namai dažnai būdavo dviejų aukštų. Plokšti stogai buvo iš sijų, apdengtų šakomis ir storu molio sluoksniu. Ant jų patekti buvo galima laiptais (kartais ir per išorinę namo pusę, kaip Mk 2, 1–12). Šviesa į patalpas patekdavo visų pirma per atviras duris. Langų buvo nedaug, ir jie buvo kuo mažesni, siekiant išlaikyti pastovią temperatūrą. Gyvenimas, net ir prastu oru, vykdavo kieme ir ant plokščiastogio. Čia būdavo gaminamas ir valgomas maistas, džiovinimui tiesiami grūdai ar vaisiai bei daromi kiti namų ruošos darbai. Vasarą čia netgi būdavo miegama.

Baldai priklausydavo nuo gyventojų turto. Vargšai turėdavo tik virtuvės rakandus ir patalynę. Paprastai kambarys būdavo apstatomas taip, kaip 2 Kar 4, 10–11 aprašytas svečių kambarys, įrengiamas Eliziejui: lova, stalas, kėdė ir žibintas. Pasiturintieji miegojo lovoje, o vargšai – ant nendrių kilimėlio ant grindų. Drabužiai ir patalynė buvo saugomi skryniose.

Namų ūkį sudarė gausi šeima – tėvai, vaikai, seneliai ir giminaičiai, taip pat tarnai ir vergai. Buities darbai buvo moterų užduotis: atnešti vandens, sumalti grūdus, gaminti maistą, verpti, austi ir siūti. Kiekvieną dieną kiemo krosnyje buvo kepama šviežia duona. Be to, moterys padėdavo laukuose ir vynuogyne bei mokydavo mažesnius vaikus.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018