Sinagoga

Dar prieš tremtį žydai rinkdavosi apeigoms be atnašų, o atskirose patalpose vykdavo Toros mokymai. Tremtyje ir viena, ir kita vyko sinagogoje. Hebrajų kalboje ji vadinama

bet­ha­knesset

(„susirinkimų namai“)

.

Nuo šventyklos sunaikinimo visos sinagogos yra atgręžtos į Jeruzalę, link tos vietos, kurioje judaizmas tikisi šventyklos atstatymo Paskutiniąją dieną (1 Kar 8, 48–49). Per kiekvienas apeigas sinagogoje meldžiamasi dėl šventyklos atstatymo. Todėl kai kurie žydai sinagogą vadina „mažąja šventykla“.

Šventasis Raštas jungia praeitį ir ateitį: Toros ritinių spinta simbolizuoja Sandoros skrynią. Prieš ją dega amžinoji šviesa. Jėzaus laikais kiekvienoje didesnėje vietovėje stovėjo sinagoga. Ji buvo skirta ne tik religiniams susibūrimams, bet naudojama ir kaip turgaus salė. Todėl apeigos dažnai būdavo švenčiamos turgaus dienomis ir per šabą.

Krikščionys iš pradžių taip pat rinkdavosi sinagogose. Jeruzalėje vienu metu atsirado dvi krikščionių sinagogos: žydų krikščionių, vadovaujant Jokūbui ir pagonių krikščionių, vadovaujant Steponui (Apd 6, 5).

Apaštalui Pauliui sinagogos buvo svarbiausia vieta skelbti Evangeliją. Krikščionių susirinkimai jau I amžiuje buvo vadinami

Ekklesia

(„bažnyčia“). Joje greit išsigrynino funkcijos, kurios gyvavo ir judaizme, bet buvo pavadintos kitaip. Kadangi sinagoga rūpinosi ir savo narių išlaikymu, svarbus dalykas buvo pinigai. Už tai atsakingas asmuo turėjo titulą

Episkopos

(„vyskupas“).

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018