Pirmosios krikščionių bendruomenės

Sekminės Jėzaus sekėjams žymi esminę naują pradžią: Lukas Apaštalų darbuose 2, 1–13 pasakoja, kaip ant jų nusileidžia Šventoji Dvasia. Taip sustiprinti mokiniai, po Jėzaus mirties iš pradžių pasislėpę iš baimės, ima drąsiai mokyti ir tęsia Jėzaus darbus. Vis daugiau žmonių prisijungia prie jų bendruomenės. Čia slypi krikščionių Bažnyčios ir bendruomenės ištakos.

Pirmosiose krikščionių bendruomenėse vyrai ir moterys gyveno glaudžioje bendrystėje. Jie reguliariai susitikdavo melstis ir laužyti duoną, dalijosi savo turtu ir savanoriškai atsisakė galios ir valdžios. Vietoj to jie norėjo su meile priimti vienas kitą ir pagal Jėzaus pavyzdį būti dėl tų, kuriems reikėjo jų pagalbos. Taigi jie labiausiai rūpinosi našlėmis ir vargšais, neturėjusiais jokio socialinio užnugario. Nuo pat pradžių į bendruomenę žmonės buvo priimami per krikštą.

Krikštas – krikščioniško gyvenimo pradžia.

Krikštas žymi krikščionio gyvenimo pradžią. Anksčiau krikštijamasis būdavo ne apšlakstomas vandeniu, bet visiškai į jį panardinamas. Per tai dar labiau išryškėja šio veiksmo simbolika: panardinus „miršta“ „senasis“ žmogus, atitolęs nuo Dievo. Nuplautas nuo bet kokios kaltės jis, „naujas kūrinys“, išnyra iš vandens. Paulius sako, kad krikštu esame sujungti su Jėzaus mirtimi ir Prisikėlimu (Rom 6, 3–5): kadangi Jėzus mirė už mus, esame išlaisvinti iš nuodėmės galios ir galime pradėti naują gyvenimą su Dievu. Taigi per krikštą žmogus gauna šventosios Dvasios dovaną ir tampa Dievo vaiku (Gal 3, 26–27).

Viešpaties vakarienė – bendrystės išgyvenimas.

Nuo Bažnyčios ištakų krikščionys švenčia Paskutinę vakarienę. Pradžią davė pats Jėzus: švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo mokiniais, Jis davė jiems duonos ir vyno ir liepė jiems tą patį daryti ir ateityje. Duona simbolizuoja jo kūną, vynas – jo kraują, išlietą už žmones (Mk 14, 22–24). Paulius patikslina: kadangi Kristus duonoje ir vyne pats save skelbia krikščionims, vakarienė apjungia juos į bendrystę su Kristumi. Jie tampa „Kristaus kūnu“ (1 Kor 10, 16–17). Ši bendrystė neapsiriboja tik švente, bet apima visą gyvenimą. Taip bendruomenė tampa „gyvu“ Dievo meilės ženklu pasaulyje.

„Bažnyčia“

ir

„bendruomenė“

– tai du skirtingi graikiško žodžio

ekklesia

vertimo variantai.  Skirtumo tarp „bažnyčios“ ir „vietos bendruomenės“ Naujajame Testamente dar nėra. Politinėje srityje

ekklesia

reiškia balso teisę turinčių vyrų viešą susirinkimą, o judaizme, Jėzaus laikais – žmonių minią, kurią Dievas „sušaukia“ Jam tarnauti.

​© text: Deutsche Bibelgesellschaft, 2018