Nukryžiavimas

Jėzus buvo nukryžiuotas. Nukryžiavimas buvo įprasta bausmė Romos imperijoje.

Nukryžiavimas – mirties bausmė, kurią plačiai praktikavo romėnai. Tačiau romėnų šaltiniuose minimos ir kitos tautos, taikiusios šią bausmę dar iki jų, pavyzdžiui, persai, germanai ar keltai.

Ši bausmės forma galėjo būti taikoma tik vergams, plėšikams bei ramybės drumstėjams, bet niekada Romos piliečiams. Nukryžiavimas laikomas labai griežta bausme, nes buvo viešas, skausmingas ir žeminantis.

Nuteistasis pats turėdavo nunešti savo kryžiaus skersinį į egzekucijos į vietą, kur turėdavo būti įvykdyta mirties bausmė. Ten jis būdavo pririšamas arba prikalamas per riešus prie kryžiaus sijos. Tuomet skersinė kryžiaus sija buvo tvirtinama prie ten jau esamo vertikalaus stulpo ar medžio kamieno, prie kurio galiausiai buvo prikalamos pasmerktojo pėdos ar kulkšnys.

Nusikaltėlis likdavo taip kyboti kol galiausiai mirdavo. Prie kryžiaus buvo padedama arba ant nuteistojo kaklo pakabinama lentelė su išsamiu jo kaltinimo aprašymu.

Nukryžiuotas žmogus paprastai mirdavo nuo troškulio, išsekimo ir kvėpavimo sutrikimų. Toks kybojimas, kai kūnas laikosi tik už riešų, užspausdavo plaučius. Įkvėpti pasmerktasis galėdavo tik šiek tiek pasistiebdamas kojomis. Taip jis galėdavo iškyboti kelias dienas, kol galiausiai mirdavo. Sulaužius blauzdas mirtis galėjo būti paskubinama.

Žmogui mirus, jo kūną dažnai palikdavo suėsti laukiniams gyvūnams.