Šabo metai ir jubiliejaus metai

Jubiliejaus metai Senojo Testamento laikais buvo laikomi šventais metais. Šis laikas turėjo izraelitams priminti, kad jie patys ir jų žemė priklauso Dievui. Šie ypatingi metai buvo švenčiami kartą per keturiasdešimt devynerius metus (atskaičiavus septyniskart septynerius metus). Kas septinti metai buvo švenčiami šabo metai, o po septyniskart septynerių metų – jubiliejaus metai.

Pavadinimas „šabo metai“ kilęs nuo šabo. Nuo VI a. prieš Kristų šabas buvo savaitinė poilsio diena, turinti religinį tikslą. Toks pat – septynerių metų – ciklas užsibaigdavo šabo metais, švenčiamais kartą per septynerius metus.

Pavadinimas „jubiliejaus metai“ kilęs iš hebrajų kalbos žodžio „jobel“, reiškiančio „avino (ragas)“. Toks metų pavadinimas nurodo į jubiliejaus metų pradžią, kuri buvo paskelbiama pučiant šį ragą. Jubiliejaus metai prasidėdavo Permaldavimo dieną.

Kunigų 25 pateikia nuorodas, kaip turi būti švenčiami šabo ir jubiliejaus metai. Šabo metai turėjo būti skelbiami kas septintus metus. Septintaisiais metais žemė turėjo pailsėti, nes šie metai buvo skirti Dievui. Niekas nesėjo ir neėmė derliaus.

O atskaičiavus septyniskart septynerius metus buvo minimi ypatingi – jubiliejiniai – metai.

Tais metais:

Nežinia, ar jubiliejaus metų nuostatų iš tikrųjų buvo laikomasi. Laikui bėgant šis terminas Biblijoje įgijo simbolinę prasmę: jis buvo laikomas malonės metais ir tapo laimės bei ramybės laikų ženklu (Izaijo 61:2 ir Luko 4:19).