Dantiraštis

Dantiraštis, seniau dar vadintas kyliaraščiu arba pleištaraščiu, tokį pavadinimą įgijo dėl ženklų (pažodžiui „pleišto formos“), sudarančių įvairius rašto ženklus (grafemas), formos. Jis buvo rašomas iš kairės į dešinę ir ant molinių lentelių.

Dantiraščiu rašyti buvo labai sunku. Norint mokėti dantiraštį skaityti ir juo rašyti, reikėjo ilgai ir intensyviai mokytis. Tai reiškė, kad šio rašto pažinimas apsiribojo specialiomis raštininkų grupėmis. Jie tarnavo šventyklose arba karalių rūmuose ir buvo labai vertinami.

Paprasti žmonės Mesopotamijoje nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Daugumai gyventojų šis raštas buvo tarsi slapta kalba. Tik raštininkai galėjo pažinti raštus, o per juos – pažinti pasaulį: senąsias tradicijas, užrašytas ant keleto molinių lentelių, kurios buvo kruopščiai kopijuojamos ir tyrinėjamos. Šiame raštų pasaulyje raštininkai taip pat buvo ir mokslininkai.

Dantiraštis buvo naudojamas iki mūsų eros pradžios, tačiau jis iš naujo atrastas tik XIX amžiuje, kai dabartiniame Irake buvo atkasti Ninevės miesto griuvėsiai. Atardus šiuos ir kitus radinius pamažu buvo atrasta senovės Mesopotamijos civilizacija ir tūkstančiai molinių dantiraščio lentelių.

Dantiraštis buvo iššifruotas XIX a. antroje pusėje. Kurį laiką buvo manoma, kad dantiraščio lenteles „prakalbino” anglų diplomatas Persijoje Henris Roulinsonas (Henry Rawlinson). Tačiau dabar žinoma, kad tokiais pat nuopelnais dalytis ir džiaugtis turi teisę ir airis Edvardas Hinksas (Edward Hincks).