Babilonijos tremtis

Pirmą kartą Judo gyventojai buvo paimti į nelaisvę (žr. pirmąjį trėmimą į Babiloną) iš karto po to sekė antrasis trėmimas. Dar kartą dalis Judo gyventojų buvo babiloniečių išgabenti.

Po Johoiakimo sukilimo Nebukadnecaras paskyrė naują Judo karalių Zedekiją. Maišto prieš Babiloną nuotaikos vis dar sklandė tarp žmonių. Pranašas Jeremijas įspėjo karalių Zedekiją apie tuos, kurie vis ragina sukilti (žr. Jeremiah 27: 12–14).

Vis dėlto karalius Zedekijas įsitraukė į sukilimo veiklas. Tad Nebukadnecaras vėl su Babilonijos kariuomene atžygiavo į Judą ir 586 m. pr. Kr., užkariavo Jeruzalę. Miesto sienos buvo suardytos, o šventykla ir rūmai buvo sugriauti. Dar kartą dalis Judo gyventojų buvo ištremti į Babiloniją.

Tikslus žydų, paimtų į Babilonijos nelaisvę, skaičius nėra žinomas. Veikiausiai šis skaičius buvęs apie 15 000 žmonių. Bet tikslūs skaičiai Biblijoje nepateikti. Pasak Jeremiah 52: 29, tai buvę ne daugiau kaip 832 žmonės. Tačiau Ezra 2: 64 ir Nehemiah 7: 66 knygose minima, kad iš tremties grįžo 42 360 žmonių.

Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad ne visi gyventojai buvo paimti į nelaisvę. Elitas buvo išvežtas, o skurdesnė gyventojų dalis liko gyventi savame krašte.

Babilone Judo gyventojai gyveno kaip tremtiniai. Daugelis jų troško grįžti į savo žemę (tai matome, pavyzdžiui, iš Psalm 137), tačiau kiti Babilonijoje jautėsi kaip namie. Ten jie susikūrė naują gyvenimą. Kai kurie tremtiniai netgi užėmė aukštas pareigas Babilonijos vyriausybėje. Du svarbūs to atvejai randami Biblijoje: Danielius ir jo draugai (Daniel 1: 1-7 bei Nehemijas Nehemiah 1: 11). Kitas gerai žinomas tremtinys buvo pranašas Ezekielis (Ezekiel 1: 1-12).

Šeštajame amžiuje prieš Kristų Persų imperija sustiprėjo ir suklestėjo Viduriniuose Rytuose. 538 m. persai užkariavo babiloniečius. Persijos karalius Kyras davė sutikimą judėjams tremtiniams grįžti į savo kraštą (Ezra 3: 7-13).

Nors tik dalis gyventojų buvo ištremti į Babiloniją, tremtis padarė didžiulę įtaką.

Po tremties parašytuose Biblijos tekstuose (pvz. pranašų Izaijo ir Joelio knygose) tremtis pristatoma kaip Dievo bausmė visai tautai. Jeruzalės sunaikinimas ir tremtis buvo vertinami kaip bausmė už Judo nepaklusnumą (taip pat žr. Topic_1034_potremtiniai pranašai).

Perduodamų tradicijų ir pasakojimų Babilonijos nelaisvė neištrynė. Priešingai, tremtis suteikė galimybę užrašyti žodines tradicijas. Į visą Izraelio žmonių istoriją, aprašytą Senojo Testamento knygose, žvelgiama per tremties prizmę.