Vaikai

Biblijos laikais buvo svarbu turėti vaikų. Bevaikystė reiškė didelę nelaimę. Kitaip nei šiandien, vaikai buvo taip pat būtini dėl praktinių priežasčių.

Vaikai buvo laikomi Dievo dovana (Psalmės 127:3). Vaikų dėka išsaugomas tėvų vardas. Be to, nuo mažens vaikai padėjo dirbti namų ruošos ir žemės ūkio darbus. Galiausiai, paaugę jie pasirūpindavo senstančiais ir pagalbos reikalingais tėvais.

Neturinčios vaikų moterys buvo žeminamos. Dėl to šeimoje kildavo konfliktų. Pavyzdžiui, dėl nevaisingumo iš Onos pasityčiojasi Penina 1 Samuelio 1:6. O bevaikė Rachelė pavydi savo seseriai Lėjai, kuri susilaukė vaikų (Pradžios 30:1).

Bevaikystė dažnai buvo vertinama kaip Dievo bausmė, nes būtent jis, kaip tikėta, ir lemdavo, ar moteris pastos, ar ne. Šią sampratą randame, pavyzdžiui, Pradžios 29:31.

Jei moteris likdavo bevaikė, ji galėdavo turėti vaikų, gimusių iš sugulovės. Taip, beje, atsitinka ir Pradžios 30:3, kai Rachelė savo tarnaitę Bilhą atiduoda kaip žmoną savo vyrui Jokūbui. Kai Bilha pastoja ir susilaukia sūnaus, Rachelė paima kūdikį „ant kelių“. Taip ji priima vaiką kaip savo sūnų (Pradžios 30:6).

Tą patį matome ir Rūtos knygoje, kai Noomė paima ant kelių Rūtos sūnų, ir nuo to laiko kaimynai vadino Jobedą Noomės sūnumi (Rūtos 4:17).

Maži vaikai labai mažai kuo galėjo prisidėti prie visuomenės. Ir kuo senesnis žmogus, tuo daugiau galėdavo pasakyti. Biblijos laikais sūnūs buvo daug svarbesni už dukteris (žr. sūnus ir duktė). Juk sūnūs likdavo šeimoje net ir po santuokos, ir galėdavo pasirūpinti savo tėvais.