Apipjaustymas Biblijoje

Biblijoje apipjaustymui skiriamas didelis dėmesys. Apipjaustymas buvo laikomas sandoros su Dievu ženklu. Ši sąvoka gali būti vartojama tiek pažodine, tiek perkeltine prasme.

Apipjaustymas pirmą kartą paminėtas, kaip Dievo sandoros su Abraomu ženklas.

Apipjaustymas – vyriško lytinio organo apyvarpės pašalinimas. Dažniausiai ši procedūra būdavo atliekama, berniukui sulaukus aštuonių dienų amžiaus. Tačiau Biblijoje yra pasakojimų ir apie asmenis, kurie apipjaustyti buvo vyresni. Toks apipjaustymo aprašymas pateikiamas pasibaigus išrinktosios tautos kelionės per dykumą Joshua 5:2-9.

Pasakojimas apie tai kaip Cipora atliko apipjaustymą savo sūnui Exodus 4:25–26 rodo, kad moterys taip pat galėjo atlikti šią procedūrą. Atsižvelgiant į tai, kad šiai procedūrai atlikti yra naudojamas akmeninis peilis, galima spręsti, kad šis paprotys yra labai senas.

Naujajame Testamente apipjaustymo momentas yra susietas su vardo davimu vaikui. Tai galime matyti iš Luke 2: 21.

Pirmieji krikščionys tarpusavyje nesutarė, ar krikščionims tebereikia apipjaustymo. Anot Pauliaus, apipjaustymas nebereikalingas. Jam vienintelis reikšmės turintis dalykas – Kristaus sekimas.

Senajame ir Naujajame Testamentuose „apipjaustymas“ taip pat naudojamas perkeltine prasme. Pavyzdžiui, širdies ar liežuvio apipjaustymas yra paklusnumo įsakymams ir meilės Dievui metafora. „Neapipjaustyta širdis“ reiškia, kad žmogus nesilaiko Toros, tad yra tarsi „neapipjaustytas“.

Laiške Colossians 2:11 apipjaustymas yra krikšto metafora.