info

Levirato įstatymas

Levirato įstatymas – biblinis paprotys, dar vadinamas „levirato santuoka“ arba „svainio santuoka“ (lotyniškai „levir“ reiškia svainis). Jei vyras mirdavo bevaikis, jo broliui ar kitam šeimos nariui tekdavo pareiga vesti jo našle tapusią žmoną.

Atleidimas nuo Levirato įstatymo

Levirato įstatymu buvo siekiama užtikrinti, kad giminės linija būtų tęsiama. Jei žmogus mirtų be palikuonių, jo vardas ir atmintis išnyktų. Taigi svainiui tekdavo užduotis susilaukti sūnaus su mirusio brolio našle (Pakartoto įstatymo 25:5-6).
Be to, per levirato santuoką turtas likdavo mirusiojo šeimai. Šitaip būdavo užtikrinamos našlės teisės.
Jei kas nors atsisakydavo vesti mirusio brolio našlę, užsitraukdavo didelę gėdą (Pakartoto įstatymo 25:7-10).

Gerai žinomi pasakojimai

Levirato santuokos praktika žinoma tiek Senajame, tiek Naujajame Testamentuose. Visiems puikiai žinomi pavyzdžiai:
  • Tamara ir Onanas (Pradžios 38:8-10);
  • Rūta ir Boazas (Rūtos 3-4);
  • moteris ir septyni broliai (Mato 22:23-33).

Levirato įstatymas kitose tautose

Levito įstatymas buvo taikomas keliose Izraelio kaimynystėje gyvenančiose tautose. Asirų įstatymuose rasta tam tikra Levirato įstatymo atmaina: ši pareiga galiojo ir tuo atveju, jei buvo išreikštas tik ketinimas tuoktis, ir būsimas vyras mirė per anksti. Kituose Artimųjų Rytų, pavyzdžiui, hetitų ir Ugarito tekstuose rasta Levirato įstatymo fragmentų.

Biblijos eilutės

  • Pakartoto Įstatymo 25:5-10
  • Rūtos 3-4
  • Pradžios 38:8-10
  • Mato 22:23-33