Vardo davimas

Senajame ir Naujajame Testamentuose vardai dažnai turi prasmę. Daugelyje pasakojimų vaikui gimus vardą parenka motina.

Asmens vardas dažnai susijęs su gimimo aplinkybėmis arba jame nurodoma kokia nors detalė iš tėvų praeities (žr., pavyzdžiui, Pradžios 30:10-13 arba 1 Samuelio 4:19-22).

VII a. pr. Kr. buvo populiarūs gyvūnų vardai. Pavyzdžiui, gimusį kūdikį buvo galima pavadinti gyvūno vardu dėl jo plaukų spalvos. Tad pranašė Hulda (išvertus reiškia „kurmis“), veikianti 2 Karalių ir 2 Metraščių knygose, savo vardą veikiausiai bus gavusi dėl juodų plaukų.

Tėvai dažnai duodavo vaikui vardą norėdami parodyti savo ryšį su Dievu. Tokiuose varduose paprastai aptinkame skiemenis „el“ arba „jah“, pavyzdžiui, Samuelis („Dievas girdi“), Elijas („Viešpats yra mano Dievas“) ar Uzijas („Viešpats yra mano stiprybė“).

Aišku, kad Naujajame Testamente vardas buvo duodamas oficialiai: apipjaustymo proga, aštuntą dieną po gimimo. Taip yra Luko 2:21.