Graikų religija Helenizmo laikotarpiu

Po Aleksandro Didžiojo užkariavimų graikų religija įvairiai keitėsi; vis labiau priklausė nuo kitų tautų įtakos.

Kai Aleksandras Didysis užkariavo dalį senovės Artimųjų Rytų ir sukūrė naują pasaulio imperiją, graikų kultūra buvo plačiai skleidžiama po visą jos teritoriją. Tai vadinama helenizacija, o su šiais įvykiais prasidėjęs naujas amžius vadinamas Helenizmu. Helenizmo laikais graikų religija maišėsi su įvairiais Rytų religijų elementais. Ir atvirkščiai, graikų pasaulėžiūra turėjo įtakos senovės Artimųjų Rytų tautų religijai.

Dėl helenizacijos graikų religija daugiausia pakito šiose srityse:

Tikėjimas vieno pasaulinio dievų panteono egzistavimu buvo viena iš vis didesnę įtaką dariusių idėjų. Skirtingose kultūrose ir kalbose dievai, tiesa, turėjo skirtingus vardus, bet tai visuomet buvo tie patys dievai. Pavyzdžiui, kanaaniečių deivė Astartė dažnai lyginama su graikų meilės deive Afrodite.

Garbinimo giesmėmis į dievą kartais būdavo kreipiamasi taip, tarsi jis būtų vienintelis dievas. Jis buvo pristatomas kaip viso pasaulio valdovas. Tai nereiškia, kad žmonės tikėjo tik vienu dievu (monoteizmu). Veikiau tai reiškė, kad žmonės jautė ypatingą ryšį su vienu konkrečiu dievu. Tokios giesmės pavyzdys – Egipto deivės Izidės giesmė.

Religija įgavo vis stipresnį soteriologinį pobūdį. Kitaip tariant, vis svarbesniu aspektu tapo dievų gebėjimas išgelbėti žmones nuo, pavyzdžiui, ligos ar nelaimingo atsitikimo (graikų žodis „soter“ reiškia „gelbėtojas“). Gelbėtojais galėjo būti ne tik dievai, bet ir ypatingomis galiomis apdovanoti žmonės. O jei pajėgė „išgelbėti“ žmones, tai galėjo įgyti ir dievišką statusą.

Šiuo laikotarpiu taip pat klestėjo ir valdovo kultas – helenistinių valdovų, o vėliau ir Romos imperatorių, kaip dievų, garbinimas.

Sąvoką „soter“ taip pat rasime ir Naujojo Testamento tekstuose: pavyzdžiui, Luko 2:11 šis titulas suteikiamas Jėzui.

Helenizmo amžiuje radosi įvairių slaptų religijų. Tai buvo religinės bendrijos, kurių nariai turėjo pereiti iniciacijos etapą. Iniciacija turėjo atnešti laimės pojūtį ir garantuoti geresnį gyvenimą ateityje. Inicijuotiems nariams buvo draudžiama pasakoti kitiems, ką per savo iniciaciją matė ar patyrė. Žinomiausia tokia slapta religija yra deivės Demetros religija Elefsinoje.

Slaptų religijų pėdsakų galima rasti ir Biblijoje. Jėzaus mokiniai, atsimainymo ant Taboro kalno dalyviai, graikiškame 2 Petro 1:16 tekste vadinami „epoptai“ – „žiūrovais“. Šiuo terminu Demetros slaptoje religijoje taip pat vadinami aukščiausią iniciacijos etapą perėję asmenys.