Baalas

Baalas yra vieno žinomiausių kanaaniečių dievų vardas. Jis buvo garbinamas didelėje senovės Artimųjų Rytų dalyje. Biblijoje nurodoma, kad jis buvo populiarus dievas ir tarp izraelitų.

Ugarito tekstuose Baalas aprašomas labai išsamiai. Jis sėdi savo soste, rūmuose ant Cefono kalno, ir yra karalius bei visų dievų teisėjas. Kaip vėjo ir oro dievas jis turi galią valdyti lietų, audrą, žaibus ir griaustinį. Jis lemia metų laikų ciklą ir kasmetinį derliaus laikotarpį. Jis taip pat palaiko tvarką pasaulyje nugalėdamas chaoso jėgas: jūrų dievą Jamą bei jo pagalbininkus. Jis taip pat saugo mirties dievą Motą, gyvenantį požemio šalyje. Šitaip Ugarito mitologijoje ir pats Baalas tampa požemio valdovu ir dalį metų ten gyvena.

Baalas buvo garbinamas keliose vietos šventovėse ir paprastai garbinti tik tam tikri dievo aspektai, pavyzdžiui, Baalas kaip požemio dievas, audros dievas ar jūreivių globėjas.

Dievas Baalas buvo gerai žinomas ir Izraelyje. Izraelitai susipažino su įvairiomis jo apraiškomis: Peoro Baalą garbino moabitai (Skaičių 25:3-5), ir Baal Beritui šventykla buvo pastatyta Sicheme (Teisėjų 8:33).

Keliuose Biblijos tekstuose aiškiai parašyta, kad Baalas tarp izraelitų buvo iš tikrųjų labai populiarus. Pasakojimai apie pranašą Eliją ir karalių Ahabą rodo, kad Baalas ir Izraelio Dievas rungėsi tarpusavyje dėl įtakos (1 Karalių 18:21). Žinoma, būta ir kitų dievui Baalui tarnavusių karalių.

Senajame Testamente Baalo kultas griežtai smerkiamas. Tarnaudami Baalui izraelitai paliko savo Dievą (žr., pavyzdžiui, Teisėjų 2:11-13 ir 1 Karalių 16:31-32).

Baalo garbinimą sustabdė karaliai Jehuvas ir Jošijas.