Išrinktasis Senajame Testamente

Hebrajiškas žodis „išrinkti“ arba „išrinktasis“ („bahar“) kartais susijęs su žmonių daromais pasirinkimais, tačiau dažniausiai vartojamas kalbėti apie Dievo pasirinkimus.

Teologų rate žodis „išrinktasis“ paprastai naudojamas paaiškinti, kaip Izraelis tapo Dievo tauta. Vienur bei kitur randama ir kitokių paaiškinimų, pavyzdžiui, kad Dievas Izraelį „surado“ dykumoje, kad jį „įsisūnijo“, „sukūrė“, „pakvietė į gyvenimą“ ar „pamilo“. Tačiau pirmenybė visuomet teikiama terminui „išrinktasis“, nes jame glūdi „pasirinkimo konkrečiam tikslui“ mintis.

Klasikinis teksto pavyzdys, kuriame Izraelis įgauna žodžiais nusakomą išrinktosios tautos statusą, yra Pakartoto įstatymo 7:6-7. Jame apie Izraelį sakoma:

„Jūs turite su jais šitaip pasielgti, (...) nes tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta. Viešpats, tavo Dievas, išsirinko tave iš visų žemės tautų būti jo branginama tauta.

Ne dėl to, kad būtumėte buvę gausesni už bet kokią kitą tautą, Viešpats pamilo jus ir išsirinko, nes jūs buvote skaičiumi mažiausi iš visų tautų.“

Tai nusako ne tik ypatingą Izraelio statusą, bet ir tautos pašaukimą: Izraelis turi gyventi pasaulyje kaip Dievo tauta ir jį liudyti.

Izraelio, kaip išrinktosios tautos, samprata išsiskleidė Babilonijos tremties laikais. Žmonės prarado savo tapatybę ir ėmė abejoti savo egzistencijos prasmingumu. Mintis, kad Dievas pasirinko Izraelį kaip savo tautą, tuo metu pirmiausia turėjo pastoracinę funkciją: ji turėjo sustiprinti žmonių savivertę bei ryžtą. Svarbus teksto, kuriame plėtojama ši teologija, pavyzdys yra Izaijo 40-55 skyriai.