Pasninkas Naujajame Testamente

Naujajame Testamente pasninkas laikomas atsidavimo Dievui ženklu. Ankstyvojoje krikščionybėje dar nebuvo taisyklių, apibrėžiančių pasninką.

Pirmojo amžiaus po Kristaus judaizme pasninkas tapo vis dažnesnis. Pagal Luko Evangeliją {topic_339_fariziejai pasninkavo mažiausiai du kartus per savaitę (Luke 18:12).

Pasninkas buvo laikomas atsidavimo Dievui aktu ir pamaldumo ženklu. Pasninkas dažnai minimas kartu su malda ir išmalda (pvz., Matthew 6:1-18).

Toks pasninkas, kokį matome Evangelijose, siejasi su to meto žydų kultūra: jis buvo vertinamas kaip pamaldumo ženklas. Skaitome pasakojimą apie pranašę Oną: „Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis.“ (Luke 2:37). {topic_1672_Jėzus pats pasninkavo keturiasdešimt dienų dykumoje, kaip rašoma Evangelijoje pagal Matthew 4:2.

Išimtis yra Mark 2:18-22. Tai vienintelis tekstas, kuriame kritikuojamas pasninkas. Čia žmonės klausia Jėzaus, kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, bet jo paties mokiniai} ne. Jėzus atsako palyginimu: vestuvių svečiai nepasninkauja, kol jaunikis yra su jais. Kai jaunikis iš jų bus paimamas, tuomet bus pats laikas pasninkauti. Jėzus sako, kad jo mokiniai turi rimtą priežastį nepasninkauti, kol jis yra žemėje.

Ankstyvojoje krikščionybėje pasninkas užėmė panašią vietą krikščionių gyvenime, kaip ir praktikuojančių žydų gyvenime. Pavyzdžiui, krikščionių vadovai pasninkaudavo prieš vykdami į misiją (Acts 13:2-3). Tačiau ankstyvojoje bažnyčioje pasninko taisyklių dar nebuvo: kiekvienam žmogui buvo palikta nuspręsti, ar ir kada jis nori pasninkauti. Bažnyčios paprotys pasninkauti Didįjį penktadienį buvo įtvirtintas tik II a. po Kr.

Laiške kolosiečiams autorius prieštarauja pernelyg griežtam pasninkavimui, su kuriuo susidūrė Koloso bendruomenėje. Jis tai vadina „kūno varginimu“, ir, jo nuomone, jis neturi jokios vertės (Colossians 2:20-23).