Demonai Naujajame Testamente

Naujajame Testamente demonai laikomi šėtono pagalbininkais, sukeliančiais ligas ir nelaimes.

Nuo helenizmo laikotarpio kai kurios judaizmo srovės demonus pradėjo laikyti blogio dvasiomis, pavaldžioms šėtonui. Šėtono nurodymu jos nešdavo nelaimes žmonėms. Dievas ir jo angelai stojo priešingoje šėtonui ir jo demonams pusėje. Galiausiai Dievas amžiams nugalės demonus laikų pabaigos kovoje su šėtonu. Tokią sampratą galima rasti ir Naujajame Testamente.

Sinoptinėse evangelijose demonams priskiriama atsakomybė už įvairias ligas, pavyzdžiui: aršumas (Mato 8:28), epilepsija (Luko 9:39), aklumas (Mato 12:22) ir kurtumas (Morkaus 9:25). Tačiau ne visų ligų priežastimi buvo laikomi demonai; kai kurios ligos vienu atveju buvo laikomos tiesiog liga, o kitu atveju – apsėdimu.

Demonų išvarymas buvo svarbi Jėzaus misijos žemėje dalis. Jo galia demonams buvo su jo atėjimu prasidedančios Dievo karalystės įrodymas (žr., pavyzdžiui, Mato 12:25-29). Sutramdydamas demonus, Jėzus parodo, kad jis yra galingesnis už šėtoną ir galiausiai jį nugalės. Savo galią demonams sutramdyti Jėzus perdavė ir savo mokiniams (žr., pavyzdžiui, Morkaus 3:13-19). Demonus taip pat galėjo išvaryti ir kiti tikintieji (žr., pavyzdžiui, Apaštalų darbai 8:5-8).

Kitose Naujojo Testamento vietose daugiau dėmesio skiriama demonams, kaip moraliniams ir dvasiniams šventųjų priešams. Demonai bando atitraukti tikintįjį nuo tikėjimo ir gundyti jį nuodėme (1 Timotiejui 4:1).