Sinagoga: garbinimas

Naujojo Testamento laikais sinagogų būta daugelyje žydų gyvenamų miestų ir kaimų. Žydų teritorijose, Galilėjoje ir Samarijoje, taip pat už jos ribų sinagoga buvo svarbi vieta žydų tautai susitikti ir garbinti Dievą šabo dieną.

Kiekviena sinagoga turėjo vieną ar kelis pareigūnus. Naujajame Testamente randame minimus Jayro, Kafarnaumo sinagogos vyresniojo (Luko 8:41), Korinto sinagogos vyresniųjų Krispo (Apaštalų darbų 18:8 ir Sosteno {%Apaštalų darbų 18:17}) vardus. Šie pareigūnai buvo atsakingi už tai, kad viskas vyktų sklandžiai. Galilėjoje vienos sinagogos vyresnysis supyksta ant Jėzaus, kad jis gydo žmones šabo dieną (Luko 13:14), ir liepia ligoniams ateiti gydytis kitą dieną.

Sinagogos vyresnysis turėdavo pasirūpinti, kad šabo dieną pamaldos vyktų sklandžiai. Kunigų jis paprašydavo perskaityti ištrauką iš Mozės knygų – Penkiaknygės, o kitą žmogų paskirdavo perskaityti ištrauką iš Pranašų.

Šventosios knygos buvo skaitomos iš ritinio, pasidėjus jį ant stalo. Jėzui nuėjus į Nazareto sinagogą ir atsistojus skaityti iš pranašų knygos, jam tarnas padavė pranašo Izaijo knygą (Luko 4:17).

Manoma, kad skaitiniai iš Įstatymo ir Pranašų knygų veikiausiai buvo skaitomi pagal iš anksto sudarytą skaitinių kalendorių. Todėl jau iš anksto būdavo žinoma, kuri ištrauka bus skaitoma konkrečią šabo dieną.

Po Įstatymo ir Pranašų skaitymo sinagogos vyresnysis pakviesdavo kokį nors žmogų tarti žodį – pamokyti (Apaštalų darbų 13:15). Taip atsitinka ir Evangelijos pagal Luką ištraukoje: baigęs skaityti Jėzus suvynioja ritinį, grąžina jį patarnautojui ir atsisėdęs paaiškina Nazareto sinagogoje susirinkusiems žmonėms, kad jis ir yra tas žmogus, apie kurį kalba pranašas Izaijas. Šia galimybe – mokyti žmones – Jėzus pasinaudoja ir kitose sinagogose (Mato 4:23, Mato 9:35).

Antiochijos sinagogoje tokia pat galimybe pasinaudoja ir apaštalas Paulius paaiškindamas, kad Jėzus yra Mesijas, apie kurį pranašai kalbėjo praeityje (Apaštalų darbų 15:27).