Deginamųjų aukų aukuras

deginamosios aukos buvo padedamos ant deginamųjų aukų aukuro. Kaip skaitome Exodus 27, Mozei buvo pavesta pastatyti deginamųjų aukų aukurą prie Susitikimo palapinės. Vėliau, kai Jeruzalėje buvo pastatyta Šventykla, deginamųjų aukų aukuro vieta buvo priešais ją.

Gyvūnai buvo deginami kaip atnaša ant deginamųjų aukų aukuro. Kartais buvo deginamos tik riebalinės gyvūno dalys – tuomet aromatas sklisdavo dangaus link, ir Genesis 8:21 skaitome, kad kvapas Viešpačiui buvo malonus. Buvo aukojami ne tik gyvūnai, bet ir grūdai.

Paprastai deginamųjų aukų aukuras buvo gaminamas supilant akmenis į krūvą. Nurodymose, pateiktuose Exodus 20:25 ir Deuteronomy 27:5 perskaitome, jog šie akmenys nebuvo tašyti geležiniais įrankiais, taip pat nebuvo laiptų, vedančių link aukuro.

Įvairiuose Pradžios knygos pasakojimuose pasakojama apie aukuro statybą – dažnai ji vyko vietoje, kurioje vyko reikšmingas įvykis ar susitikimas su Dievu. Pavyzdžiui, Genesis 8:20 Nojus stato aukurą vietoje, kurioje po potvynio grįžo į sausą žemę. Genesis 22:9 pagal Dievo nurodymus Abraomas stato aukurą savo sūnui Izaokui paaukoti.

Exodus 27:1-8 ir Exodus 38:1-7 yra deginamųjų aukų aukuro aprašymas, kurį Dievas nurodė Mozei statyti šalia Susitikimo palapinės. Jis turėjo pagaminti aukurą ne iš akmens, o iš akacijos medžio ir padengti jį variu.

Deginamųjų aukų aukuras minimas buvęs ir kitose vietose, ne tik šventykloje ar šalia Susitikimo palapinės. Izraelyje buvo rasta įvairių akmeninių aukurų, kurie nebuvo šventyklos viduje, pavyzdžiui, Šilojyje ir Megide.

2 Chronicles 4:1 mums pasakojama, kaip karalius Saliamonas padirbino Jeruzalės šventyklos aukurą iš vario.

O 2 Kings 16:14 skaitome, kaip karalius Ahazas vėliau šį vario aukurą pakeičia didesniu, pagamintu pagal Damaske matytą pavyzdį. Po tremties į Jeruzalę grįžę izraelitai dar prieš pradedant šventyklos rekonstrukciją pirmiausia stato naują deginamųjų aukų aukurą (Ezra 3:2-3).