Sandora Senajame Testamente: Abraomo Sandora

Savo sandoroje su Abraomu Dievas pažadėjo Abraomui: kad jis bus daugelio tautų tėvas, o jo palikuonims bus suteikta Kanaano žemė. Biblijoje yra du pasakojimai apie sandorą su Abraomu: Genesis 15 ir Genesis 17:1-14.

Genesis 15 Dievas pažadėjo Abramui, kad jis susilauks sūnaus ir kad jam bus suteikta Kanaano žemė. Abramas prašo Dievo įrodyti, kad šis pažadas bus įvykdytas. Atsakydamas Dievas liepia jam paskersti keletą gyvūnų. Abramas perpjauna gyvulius pusiau ir deda puses viena priešais kitą. Naktį jis mato tarp gyvūnų pusių rūkstantį ugnies puodą ir liepsnojantį fakelą. Taip Dievas Abraomui parodo, jog jis tesės savo pažadą.

Ši Biblijos ištrauka paremta senoviniu ritualu, kuris buvo naudojamas sandorai užantspauduoti. Davusiam pažadą žmogui atstovavo papjautas ir paaukotas gyvūnas: jei žmogus netesės duoto pažado, jį ištiks toks pat, kaip ir paaukoto gyvūno, likimas.

Genesis 17 Dievas taip pat sudaro sandorą su Abramu ir žada jam daug palikuonių bei Kanaano žemės valdymą. Kaip šios sandoros sudarymo ženklas ir jos užantspaudavimas, visi Abramo palikuonys vyrai turėjo būti apipjaustyti.

Terminas „sandora“ paprastai (ir Senajame Testamente) reiškia dviejų šalių susitarimą. Tačiau Dievo sandoros su Abramu atveju šis žodis turi kitą prasmę. Čia daugiau kalbama apie tam tikrų privilegijų suteikimą. Tai labiausiai panašu į „chartijas“, kurios yra žinomos iš senovės Artimųjų Rytų. Karaliai pasinaudodavo chartijomis  suteikdami privilegijas, valdžią ar turtą nusipelniusiems subjektams.