Kovos vežimas

Kovos vežimas – atvira transporto priemonė su dviem ratais bei platforma, ant kurios galėjo stovėti trys kariai. Vienas vadeliodavo vežimą, kitas turėjo lanką ir strėlių arba ietį, kuriais galėjo pulti priešą, o trečiasis šiuodu pridengdavo skydu.

Kovos vežimai pirmiausia buvo naudojami mūšiuose atvirame lauke, tačiau jais naudotasi ir apgulties metu.

Kovos vežimą sudarė medinis karkasas, aptemptas odos juostomis. Jozuės ir Teisėjų knygose minimos geležinės karietos. Čia tikriausiai turimos mintyje geležinės vežimų konstrukcijos, kuriomis jie buvo sutvirtinti.

Priekyje vežimas turėjo ienas su pakinktais arkliams. Paprastai kovos vežimą tempdavo du ar keturi arkliai.

Seniausius žinomus kovos vežimus naudojo hetitai ir egiptiečiai. Pasak Senojo Testamento, filistinai (1 Samuelio 13:5) ir kanaaniečiai (Teisėjų 1:19) taip pat turėjo kovos vežimų.

Izraelitai kovos vežimus pradėjo naudoti žymiai vėliau. Pasak 1 Karalių 10, karalius Saliamonas pasirūpino, kad izraelitų armija turėtų kovos vežimų.

Iš asirų rašytinių šaltinių žinoma, kad Izraelio karaliai} Ahabas ir Jehoramas bei Judo karalius Ahazijas kovos vežimų turėjo daug.

Per miesto apgultį kovos vežimais veikiausiai buvo patruliuojama aplink miestą, siekiant užtikrinti, kad niekas nepabėgtų ir kad slapta neįvežtų maisto atsargų. Kovos vežimai taip pat buvo naudojami tiekti atsargas kariams mūšio lauke.

Vienam mūšiui veikiausiai prireikdavo ne vieno šimto arklių. Kadangi arkliai negalėjo būti naudojami ilgiau nei valandą, juos tekdavo dažnai keisti. Taip pat labai tikėtina, kad savo žirgais kariai pasirūpindavo ne kovodami dienos karštyje, bet anksti ryte ar dienai jau pasibaigus.