Javų derlius

Biblijos laikais svarbiausios grūdinės kultūros Izraelyje buvo kviečiai ir miežiai. O pavasaris ir ankstyva vasara buvo javapjūtės metas. Miežiai pirmieji subręsdavo jau balandį, o kviečiai – po kelių savaičių, birželį.

Grūdai subręsta javų varpose, išaugusiose ant stiebų viršūnių. Nuimant derlių stiebai būdavo pjaunami pjautuvu – lenktu metaliniu peiliu: viena ranka ūkininkas suimdavo stiebus, o kita – pjaudavo. Bet praktiškai stiebai labiau būdavo išraunami nei nupjaunami.

Nupjautus stiebus surišdavo į javų pėdus – šitaip juos visuomet lengviau paimti nei palaidus stiebus. Pėdų ryšuliai buvo sustatomi vertikaliai, kad varpos negulėtų ant žemės, kad grūdai nesudrėktų ir nesupūtų.

Nuėmus derlių, pėdus suveždavo į kluoną kulti. Pakeliui keletas varpų su grūdais visuomet nukrisdavo žemėn. Pagal Izraelio įstatymą, neturtingiems žmonėms, pavyzdžiui, našlėms, buvo leidžiama šias nukritusias varpas surinkti ir parsinešti į namus (Kunigų 19:10; Kunigų 23:22). Tai buvo vadinama „varpų rinkimu“.

Našlei Rūtai buvo leista pasirinkti javų varpų Boazo laukuose, šalia Betliejaus.

Kūlimo metu grūdai buvo atskiriami nuo šiaudų. Paprastai pėdus kuldavo kuliamuoju velenu arba mindavo gyvuliais. Kūlimo darbai vyko klojime ant aslos.

Tam buvo naudojamas kuliamasis velenas – plati medinė lenta, kurią užmesdavo ant pėdų, o asilas ar jautis ją traukdavo. Dažnai ant kuliamojo veleno-lentos atsisėsdavo ar atsistodavo ir pats ūkininkas, kad dar stipriau prispaustų šiaudus.

Po kūlimo darbų grūdus reikėjo vėtyti – atskirti juos nuo pelų.

Šiaudų, pelų ir kviečių mišinys vėtykle buvo sviedžiamas į orą: vėjas lengvesnes šiukšles ir pelus išpūsdavo, o sunkesni kviečių grūdai bei šiaudai nukrisdavo žemėn.

Paskui grūdus sijodavo, kad būtų pašalinti juose užsilikę akmenukai. Tam buvo naudojamas plokščias, apvalus sietas.