Mūšis

Mūšiai paprastai vykdavo tarp dviejų kariuomenių atvirame lauke. Kariuomenė dažniausiai buvo padalinama į keletą padalinių, kad galėtų pulti priešininką iš skirtingų pusių.

Prieš mūšį abi kariuomenės pirmiausia įkurdavo savo stovyklas strategiškai saugioje vietoje. Iš ten jie pradėdavo rengtis kovai. Priekyje išsirikiuodavo kariai su ietimis ir skydais, o už jų – lankininkai ir kariai su laidynėmis, pridengti pirmąsias gretas.

1 Samuelio 17:1-3 aprašo, kaip ant dviejų kalvų viena priešais kitą buvo įsikūrusios Izraelio ir filistinų kariuomenės. Ten jie rengėsi mūšiui, kuris turėjo įvykti slėnyje tarp dviejų stovyklų.

Izraelitai kovos vežimų neturėjo iki pat Saliamono laikų, užtat jais dažnai naudodavosi jų priešininkai. Dėl to izraelitai stengdavosi įsikurti aukštesnėse vietose, kur jų negalėdavo pasiekti nei kovos vežimai, nei raiteliai. Kovos vežimai buvo tinkami kovoti tik lygumose.

Pagal 1 Karalių 10:26, karalius Saliamonas pasirūpina, kad izraelitai taip pat turėtų kovos vežimų, kaip ir jų priešai.

Mūšio pradžioje pirmiausia būdavo sunaikinamas taranas. Tada kariuomenė garsiai šaukdama puldavo.
Kariuomenėms dar esant toli vienai nuo kitos buvo naudojamos laidynės, svaidomos ietys, lankai ir strėlės. O priartėję vienas prie kito priešininkai daugiausia naudodavosi kalavijais, ietimis ir vėzdais.
Kartais būdavo mėginama apsupti priešo kariuomenę neleidžiant jai pabėgti ar atsitraukti. Pagal 2 Samuelio 5:22-25, Dovydas šitaip sutriuškino filistinus Refajų slėnyje.