Lankai ir strėlės

Lankai ir strėlės senovėje buvo plačiai naudojamas ginklas. Jis lengvas, todėl patogu nešiotis. Dar vienas privalumas: juo galėjai pataikyti į priešą iš toli.

Lankus naudojo ne tik lankininkai, bet ir kariai pėstininkai. Miesto gynėjai taip pat dažnai šaudydavo į artėjančius priešus strėlėmis. O kartais buvo šaudoma ir degančiomis strėlėmis siekiant padegti medinius taranus ar apgulties bokštus.

Iš pradžių lankai buvo trikampiai, gaminami iš vientisos medžiagos, dažniausiai medžio šakos, ar išdrožti iš medžio kamieno nuoskalos.

Mesopotamiečiai pirmieji panaudojo sudėtinį lanką. Jis susidėjo iš medinės šerdies, apklijuotos dviem rago juostom. Jis buvo 2,5 – 3,5 pėdų ilgio. Lanko virvė buvo gaminama iš gyvūnų sausgyslių, žarnų ar linų pluošto. Tokie lankai buvo tampresni, todėl galėjo iššauti žymiai toliau. Tokie pat sudėtiniai lankai nuo vėlyvojo Bronzos amžiaus (1550–1200 m. pr. Kr.) buvo naudojami ir Izraelyje bei aplinkinėse šalyse.

Strėlių antgaliai buvo gaminami iš akmens arba metalo, dažnai bronzos ar geležies, trikampio formos ar su „barzdelėmis“. Strėlės kotas buvo gaminamas iš medžio ar nendrių stiebų. Prie strėlės galo buvo tvirtinamos plunksnos ir uodegėlė, statoma į lanką.

Lankininkai strėles laikydavo odinėse strėlinėse. Jos buvo cilindro formos ir šiek tiek trumpesnės už strėles, kad šias būtų galima lengvai paimti. Strėlinėje, kurią lankininkas paprastai nešiodavo ant nugaros persimetęs odinį diržą, tilpdavo apie 20–30 strėlių.