Hinomo slėnis

Hinomo slėnis Senajame Testamente minimas skirtingai: Hinomo slėnis ir Ben Hinomo slėnis („Hinomo sūnus“). Šie pavadinimai susiję su pirmaisiais slėnio savininkais – Hinomo šeima.

Anksčiau buvo manoma, kad slėnis yra Jeruzalės rytuose, tačiau nuo XIX a. imta manyti, kad Hinomo slėnis driekėsi į pietvakarius nuo Biblijos laikų Jeruzalės, už miesto sienų.

Hinomo slėnis nuo karaliaus Hezekijo laikų veikiausiai tarnavo kaip vieta mirusiesiems laidoti. Tai rodo archeologiniai kasinėjimai. Be kita ko, čia rasti šimtmečius naudoti šeimos kapai.

Hinomo slėnis Biblijos laikais įgijo labai blogą vardą, nes ten buvo vykdomos tam tikros religinės apeigos, sukėlusios biblinių rašytojų pasipiktinimą. Šis kultas susijęs su dievo Molecho vardu.

Dėl tikslaus šio kulto pobūdžio, kaip ir paties Molecho vardo, yra ginčijamasi. Iš pradžių Molechas galėjo būti ritualo, per kurį, kaip ir Kartaginoje, buvo aukojami vaikai, pavadinimas. Tačiau bibliniai rašytojai Molechą laikė Amonitų dievu (1 Karalių 11:7).

Įprastas ritualo apibūdinimas yra sūnaus ar dukters atidavimas ugniai kaip aukos Molechui (plg. 2 Karalių 23:10). Tokiu atveju ritualo esmė būtų vaikų aukų atvežimas į deginimo vietą – tofetą – Hinomo slėnyje esančių kapinių teritorijoje.

Karalius Jošijas ėmėsi veiksmų prieš tokį kultą šią aukojimo vietą užteršdamas (2 Karalių 23:10). Tai, matyt, turėjo ilgalaikį poveikį, nes pranašai Jeremijas ir Ezechielis vis dar aršiai pasisako prieš vaikų aukojimo kultą (pvz., Jeremijo 7:31-32 ir Ezechielio 23:37-39).

Po Jeruzalės žlugimo 586 m. pr. Kr. apie vaikų aukojimą daugiau neužsimenama, bet Hinomo slėnis bus atsimenamas dar ilgai.

Kadangi Hinomo slėnis Senajame Testamente įgijo neigiamą reikšmę, helenistiniu laikotarpiu sutrumpinta aramėjiška šio pavadinimo forma („Gehena“) buvo naudojama kaip nuoroda į pragarą. Taip nutinka, pavyzdžiui, Enocho apokrifinėje knygoje. Nuoroda į Geheną pateikiama ir Naujajame Testamente, pavyzdžiui, Morkaus 9:43.

Tuo metu Gehena, kaip manoma, driekėsi Jeruzalės rytuose, netoli Alyvų kalno. Vėliau tai perėmė ir islamo išpažinėjai.