Žvirblis

Žvirblis – nedidelis paukštis, paplitęs ir bibliniais laikais. Žvirblius žmonės gaudė, o paskui pardavinėjo turguje. Už nedidelę kainą buvo galima nusipirkti porą žvirblių pavalgyti.

Žvirbliai mėgsta gyventi žmogaus kaiminystėje, lizdus suka namų pakraigėse, palėpėse, plyšiuose, angose. Psalmės 84:3-4 apibūdina žvirblį, sukantį lizdą Šventyklos kiemuose. Psalmistas, kaip ir tas žvirblis, trokšta būti Dievo artumoje, jo šventovėje.

Žvirbliai buvo paplitę ir Biblijos laikais. Mozės įstatymas šiuos paukščius leido naudoti maistui. Žvirbliai tikriausiai buvo pigus maistas, nes juos buvo galima lengvai pagauti.

Žvirbliai buriasi į pulkus, todėl buvo gaudomi gyvi spendžiant pinkles (Amoso 3:5 ir Psalmės 124:7). Tuomet paukščių gaudytojai gabendavo juos į turgų parduoti maistui.

Naujajame Testamente taip pat kalbama apie turguje parduodamus žvirblius. Jėzus savo mokiniams sako: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios.“ (Mato 10:29)

Jei Dievas taip gerai pasirūpina mažu paukšteliu, kuris vertas tiek mažai, tai tikrai pasirūpins ir žmonėmis, kurie verti kur kas daugiau nei visas žvirblių pulkas.

Deuterokanoninėje Tobito knygoje žvirblis tampa nelaimingo įvykio priežastimi: Tobitui į akis patenka žvirblio išmatų (Tobito 2:10), ir jas aptraukia baltieji šlakai. Galiausiai Tobitas apanka.

Laimei, Tobito sūnus Tobijas sutinka angelą Rafaelį, kuris pasako, ką daryti, kad baltieji šlakai išnyktų ir tėvas atgautų regėjimą.