Jordanas

Jordanas – upė, tekanti nuo Hermono kalvų iki Negyvosios jūros. Senojo Testamento laikais Jordanas brėžė ribą tarp Kanaano ir Užjordanės žemių. Naujajame Testamente Jordanas ypač žinomas kaip upė, kurioje Jonas Krikštytojas pakrikštijo Jėzų.

Jordano šaltinis ištrykšta Hermono kalnuose į šiaurę nuo Izraelio 1800 metrų aukštyje. Pratekėdamas pro Galilėjos jūrą Jordanas teka į pietus ir galiausiai įteka į Negyvąją jūrą maždaug 400 metrų žemiau jūros lygio. Atkarpoje nuo Galilėjos jūros iki Negyvosios jūros Jordanas išsiplečia labiausiai, nes daugiausia vandens gauna iš intakų, Jaboko ir Jarmuko.

Jordano ilgis nuo ištakų iki žemupio yra apie 170 km tiesia linija. Bet iš tikrųjų jis kone dvigubai ilgesnis, nes labai vingiuotas. Daugelyje vietų Jordano plotis siekia vos kelis metrus. Tad Biblijos laikais jį perplaukti neturėjo būti itin sunku.

Tačiau pavasarį tai buvo sudėtinga, nes tirpstant kalnuose sniegui Jordanas išsiliedavo iš krantų (Jozuės 3:15 ir 1 Metraščių 12:16). Todėl žemės prie upės buvo derlingos, turtingos tiek flora, tiek fauna (Pradžios 13:10; Jeremijo 49:19).

Jordanas brėžė natūralią ribą tarp Kanaano ir Užjordanės žemių. Padalijus pažadėtąją žemę abiejose upės pusėse liko aiškiai atskirtos gentys (Skaičių 32:19-22).

Šį skirtumą vėl matome Teisėjų 12 skyriuje, kuris pasakoja apie karą tarp rytinėje Jordano pusėje įsikūrusios Gileado genties ir vakarinėje Jordano pusėje gyvenančios Efraimo genties. Užėmę Jordano brastas Gileado žmonės liepdavo visiems į kitą Jordano pusę norėjusiems perbėgti efraimiečiams ištarti žodį „šibolet“ („javų varpa“). Negalėdami teisingai ištarti garso „š“ pastarieji pasakydavo „sibolet“ ir taip iš karto išsiduodavo (Teisėjų 12:5-6).

Naujajame Testamente Jordanas ypač žinomas kaip upė, kurioje Jonas Krikštytojas krikštijo naują gyvenimą norinčius pradėti žmones. Jordane Jonas taip pat pakrikštijo Jėzų (Morkaus 1:4-11).