Pauliaus žinia apie prisikėlimą

Savo Pirmajame laiške korintiečiams Paulius daug rašo apie prisikėlimą iš numirusių. Būdamas žydas Paulius šventai tiki šia tiesa, jog laikų pabaigoje visus žmones Dievas prikels. Tačiau kai kuriems Korinto krikščionims tai atrodo keista ir jie tuo netiki.

Skaitant 1 Korintiečiams 15 susidaro įspūdis, kad Graikijos Korinto mieste yra krikščionių, kurie netiki, kad žmonės kada nors galėtų prisikelti iš numirusių. Jie veikiausiai mano, kaip ir dauguma to laikmečio žmonių, kad žmogui mirus jo siela toliau kažkur gyvens, bet kūnas sunyks. Jiems sunku patikėti, kad miręs kūnas gali atgyti.

Iki atsivertimo Paulius buvo uolus fariziejus (Filipiečiams 3:5). Ši žydų grupė, be kita ko, tikėjo, kad vieną dieną mirusieji bus prikelti ir Dievo teisiami. Tad ir Paulius neabejojo mirusiųjų prisikėlimu (Apaštalų darbų 23:6-8, 24:15-21, Romiečiams 6:5 ir 1 Tesalonikiečiams 4:13-18).

Norėdamas įtikinti Korinto krikščionis, Paulius nukreipia jų dėmesį į Jėzų Kristų. Ar jie tiki, kad Jėzus Kristus mirė ir prisikėlė? Tuomet, anot Pauliaus, nekeista, kad vėliau, laikų pabaigoje, iš numirusių bus prikelti ir mirę krikščionys (1 Korintiečiams 15:1-54).

Korinto krikščionims ypač sunku patikėti, kad mirusieji galėtų vėl kada nors atgyti atgaudami „normalų“ kūną. Tačiau 1 Korintiečiams 15:35-58 Paulius aiškina, kad prisikėlus iš numirusių krikščionių kūnas jau nebus toks pat, koks buvo iki tol. Tai nebus toks pat kūnas, kurį jie turėjo gyvendami žemėje. Tai bus „dvasinis kūnas“; kūnas, tinkantis naujam gyvenimui – gyvenimui su Dievu ir Jėzumi Kristumi.