Erodas Agripa I

Erodas Agripa I – Erodo Didžiojo anūkas. Dėl gerų santykių su Romos imperatoriais 37-44 m. jam perduodama viso regiono, kurį valdė jo senelis, kontrolė. Apaštalų darbų knygoje minimas Erodas Agripa susijęs su pirmųjų krikščionių persekiojimu.

Erodas Agripa auga Romoje, kur tampa vėlesnių Romos imperatorių Kaligulos ir Klaudijaus draugu. Įtartas dalyvavus sąmoksle prieš imperatorių Tiberiją, jis pusę metų praleidžia kalėjime. Tačiau imperatorius Kaligula, Tiberijaus įpėdinis, jį išlaisvina ir paskiria valdyti į šiaurės vakarus nuo Galilėjos esantį regioną. Vėliau Erodui Agripai pavedama kontroliuoti taip pat Galilėjos ir Perėjos regionus.

Po imperatoriaus Kaligulos mirties Erodas Agripa remia Klaudijų kaip sosto įpėdinį. O už tai atsidėkodamas Klaudijus atiduoda jam valdyti visą žydų gyvenamą regioną. Nuo tos akimirkos jis tampa to paties regiono karaliumi, kaip ir jo senelis Erodas Didysis.

Erodas Agripa kilęs iš pagonių tarpo. Norėdamas palenkti sau žydų valdinius, jis įkuria savo rūmus Jeruzalės centre. Taip pat naudoja kitus metodus, kad žydai liktų jo pusėje. Šios aplinkybės gali paaiškinti agresyvius jo veiksmus pirmųjų krikščionių atžvilgiu. Žydų vadovams iš tikrųjų buvo labai svarbu, kad Jėzaus pasekėjams būtų priešinamasi.

Pagal Apaštalų darbų 12:1-19, Erodas Agripa pradėjo persekioti pirmosios krikščionių Bažnyčios Jeruzalėje narius suimdamas juos ir netinkamai su jais elgdamasis. Jis taip pat nukirsdino apaštalą Jokūbą. Paskatintas teigiamų žydų reakcijų, Erodas bandė nužudyti ir apaštalą Petrą. Bet iš kalėjimo Petrą išlaisvina angelas ir šis palieka Jeruzalę.

Po neilgai trukusios ligos Erodas Agripa mirė sulaukęs 44-erių. Istorikas Juozapas Flavijus ir Apaštalų darbų 12:20-23 knyga jo staigią mirtį sieja su tuo, kad leidosi garbinamas kaip Dievas.

Kadangi jo sūnus Agripa II tuo metu dar buvo per jaunas užimti jo sostą, žydų regionas vėl laikinai tampa Romos provincija.