Paulius – Evangelijos skelbėjas

Misijų kelionių metu, atvykęs į bet kurią vietą Paulius pirmiausia susirasdavo gyvenamą būstą. Ten apsistojęs jis versdavosi palapinių aidimu. Tuo pat metu jis stengdavosi atversti kuo daugiau žmonių.

Jam pamokslaujant kiekviename mieste būrėsi nedidelės krikščionių bendruomenės, su kuriomis, toliau keliaudamas, jis nuolat bendravo.

Pauliaus namai ir darbo vieta paprastai būdavo kambarys savotiškame daugiabučių komplekse. Čia jis vertėsi palapinių audimu (Apaštalų darbų 18:3). Apie tai jis užsimena ir (1 Korintiečiams 9). Žmonėms ten užsukus ko nors nusipirkti Paulius pasakodavo apie Jėzų Kristų. Kartais jie sugrįždavo ir dar kartą norėdami daugiau pasiklausyti apie išganymą per Jėzų Kristų.

Pagal Apaštalų darbų knygą, kad ir kur būtų, Paulius pirmiausia nueina Sabo dieną į sinagogą. Tik tuomet, kai žydai jo nebeklausys, jis atsigręš į kitus – ne žydus. Pastarieji pasirodė esą atviresni jo skelbiamai žiniai (Apaštalų darbų 18:4-7, 19:8-10 ir 28:25-29).

Visur, kur tik Paulius skelbė Evangeliją, žmonės įtikėjo. Jie būrėsi į nedideles krikščionių grupeles, bendruomenes, kurios rinkdavosi sekmadienių vakarais: kartu valgydavo, kalbėdavo apie tikėjimą ir melsdavosi, giedodavo ir skaitydavo iš Senojo Testamento knygų (1 Korintiečių 11-14).

Paulius visuomet palaiko ryšį su žmonėmis, kurie per jo mokymą tapo krikščionimis. Taigi jis nuolat su jais bendrauja. Stengiasi juos reguliariai aplankyti. Jei tai neįmanoma, jis pasiunčia jiems kurį nors iš savo bendradarbių arba parašo laišką.

Savo laiškuose Paulius ragina krikščionis toliau tikėti ir gyventi taip, kaip Dievas nori, kad jie gyventų, net tik tada Dievas juos išgelbės.