Henochas

Henochas – Adomo palikuonis. Jis turėjo tokį artimą ryšį su Dievu, kad nemirė visiems įprastu būdu, bet buvo Dievo paimtas.

Henocho vardas reiškia „atsidavęs“, nuo hebrajų kalbos žodžio „atsidavimas“.

Henochas yra septintos kartos Adomo palikuonis (Pradžios 5:18-24), Jeredo sūnus ir Metušelacho tėvas. Naujajame Testamente jis vadinamas Jėzaus protėviu (Luko 3:37).

Kitas vyras, vardu Henochas, yra Kaino sūnus. Vėliau Kainas pastato miestą, kurį savo sūnaus Henocho garbei pavadina Henochu (Pradžios 4:17-18). Henochas turėtų būti trečios kartos Adomo palikuonis.

Adomo palikuonių sąraše Henochas užima ypatingą vietą. Jis gyveno „tik“ 365 metus, nors dauguma jo protėvių mirdami buvo gerokai vyresni. Be to, jis turėjo labai gilių ryšį su Dievu (Pradžios 5:24), kaip ir jo provaikaitis Nojus (Pradžios 6:9).

Keisčiausia, ką girdime apie Henochą, yra jo mirties aplinkybės. Tradiciškai manoma, kad jis mirė ne įprastu būdu, o buvo Dievo paimtas (Siracido 44:16; Siracido 49:14, Žydams 11:5). Panašiai Biblijoje sakoma, kad pranašas Elijas mirė ne įprastu būdu, o buvo paimtas viesulu į dangų ugnies vežime (2 Karalių 2:11-12).

Yra trys žydų rankraščiai su regėjimų aprašymais, kurie priskiriami Henochui (plg. Judo 1:14). Šie tekstai vadinami 1, 2 ir 3 Henocho knygomis ir buvo užrašyti daugmaž krikščioniškosios epochos pradžioje.

1 Henocho knygos fragmentai buvo aptikti Kumrano urvų radiniuose, tačiau visa knyga išsaugota tik Etiopijos vertime.