Deuteronomistinė istorija

Pavadinimas „deuteronomistinė istorija“ Biblijos studijose taikomas Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio bei 1 ir 2 Karalių knygoms.

Šešios deuteronomistinės istorijos knygos susijusios su tęstiniu istoriniu pasakojimu, sudarančiu vieną pasakojimo vienetą. Tai Izraelio istorija, prasidedanti įžengimu į Pažadėtąją žemę (Jozuės knygoje) ir užsibaigianti Babilonijos tremtimi (2 Karalių knygoje).

Tačiau pasakodami Izraelio istoriją šių knygų autoriai taip pat vertina įvykius. Atrodo, kad jie vadovaujasi Pakartoto įstatymo knygoje (graikiškai „Deuteros nomos“, t. y. „Pakartotas Įstatymas”) pateiktomis taisyklėmis, pagal kurias Izraeliui nevalia garbinti svetimų dievų; jis turi garbinti Dievą vienoje vietoje ir laikytis atskirai nuo kitų tautų. Dėl pritarimo šioms Pagartoto įstatymo knygos taisyklėmis Jozuės ir 2 Karalių knygose pasakojama istorija vadinama deuteronomistine istorija.

Šiuo metu mokslininkai daugiau dėmesio skiria Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Samuelio bei 1 ir 2 Karalių knygų individualiam savitumui. O ryšys su Pakartoto įstatymo knygos taisyklėmis kartais nėra aiškus, todėl deuteronomistinės istorijos sampratos buvo visai atsisakyta. Knygos pateikia tęstinį istorinį pasakojimą, bet šis pasakojimas prasideda dar gerokai prieš Jozuės knygą – Pradžios knygoje. Be to, kiekviena knyga turi ir savitų bruožų; jos nėra vien tik vientisas kūrinys.