Apokrifai

Žodis „apokrifas“ kilęs iš graikiško žodžio „apokryfos“, reiškiančio „paslėptas“. Buvo manoma, kad dauguma Biblijos knygų yra skirtos visiems, tačiau kai kurių knygų turinys buvo „paslėptas“, skirtas tik išrinktiesiems. Šios knygos buvo vadinamos „apokrifais“. Buvo teigiama, jog apokrifuose esama slaptų žinių, ir šios žinios skirtos ne masėms, o tik tam tikrai grupei išrinktųjų.

Iš pradžių terminas „apokrifas“ neturėjo neigiamos reikšmės. Vėliau jis buvo taikomas knygoms, kurios nebuvo kanoninės, t. y. neįtrauktos į Biblijos knygų sąrašą. Tad „apokrifas“ ilgainiui tapo „kanoninių“ knygų priešingybe.

Protestantų tradicijoje Senojo Testamento knygos yra tos pačios kaip ir hebrajų Biblijoje. Knygos, kurios buvo įtrauktos į Septuagintą, protestantų buvo pavadintos „apokrifais“. Šioms knygoms (pavyzdžiui, Juditos, 1 ir 2 Makabiejų ir Siracido) nebuvo suteiktas oficialus statusas: jos nebuvo autoritetingos, tačiau buvo manoma, kad jas verta skaityti.

Katalikų tradicijoje dauguma šių knygų turi oficialų statusą ir yra vadinamos deuterokanoninėmis knygomis.

Naujojo Testamento apokrifinės knygos yra mažiau žinomos nei Senojo Testamento apokrifai. Kai kuriose tradicijose įvairios Senojo Testamento apokrifinės knygos yra Biblijos dalis, tačiau su Naujojo Testamento apokrifais taip nėra.