2 Karalių

1 ir 2 Karalių knygos sudaro ištisinį pasakojimą, kuris yra 1 ir 2 Samuelio knygų tęsinys. Biblijoje šis pasakojimas buvo sudėtas į dvi knygas, veikiausiai dėl didelės pasakojimo apimties. Šiose knygose skaitome pasakojimus apie karalius, valdžiusius po karaliaus Dovydo.

Knygos pavadinimas nurodo į karalius, kurie valdė Izraelį ir Judą per keturis šimtmečius nuo dešimtojo iki šeštojo amžiaus prieš Kristų.

2 Karalių knygoje pasakojama:

Abi dalys baigiasi sostinės užkariavimu ir tremtimi. Šios visą tautą apimančios nelaimės suprantamos kaip Izraelio ir Judo neištikimybės Viešpačiui pasekmė. Šventyklos sunaikinimas ir daugybės gyventojų ištrėmimas į Babiloniją yra kritinis posūkio taškas Izraelio tautos istorijoje.

Per pasakojimus, pateikiamus 1 ir 2 Karalių knygose nesiekiama pateikti sausos istorijos. Pasakojimai yra parašyti taip, kad skaitytojas galėtų įvertinti įvykius įvykusius valdant įvairiems karaliams.

Knygose pateikimas vertinimas priklauso nuo to, ar karalius elgiasi pagal Viešpaties valią, ar prieš ją. Tarnavimas kitiems dievams yra pagrindinis nepaklusnumo ženklas. Tai kelia pavojų Izraelio žmonių egzistavimui tiek religiniu, tiek politiniu požiūriu. Laikantis šio kriterijų Šiaurinės Izraelio karalystės karaliams sekasi prastai, o Judo karalių vertinimas yra tik iš dalies palankus.

Judo istorija, aprašyta 1 ir 2 Karalių knygoje, yra perpasakota ir 2 Metraščių knygoje.

Dėl istorinio turinio 1 ir 2 Karalių knygos yra laikomos istorinėmis knygomis, kaip ir Judges, Joshua, 1 Samuel ir 2 Samuel.

Hebrajų Biblijoje, Tanache, šios knygos yra sugrupuotos kartu su ankstyvaisiais pranašais. Šiose knygose žmonėms nuolat primenamas Mozės įstatymas ir jiems nustojus įstatymų laikytis, jie įspėjami.

Šios knygos yra parašytos žvelgiant iš tremties perspektyvos, taigi skaitydami šias knygas gauname įžvalgų, kaip Izraelio tauta galiausiai patenka į tremties krizę.