Dievo malonė

Dievas nusprendžia užmegzti santykį su žmonėmis ir būti su jais susijęs. Pagal Bibliją, malonė yra Dievo ir žmonijos ryšio pagrindas. Malonę galima apibrėžti kaip Dievo pasirinkimą palankiai žvelgti į žmones, nors jie to ir nenusipelno.

Senajame Testamente Dievo malonė pasireiškia ypač per jo sudarytą sandorą su Izraeliu. Dievas prisistato Mozei sakydamas: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės“ (Išėjimo 34:6). Tai nereiškia, jog Dievas niekada nebaudžia (Išėjimo 34:7). Bet kadangi susitarimas grindžiamas malone, visuomet galima atleisti (Psalmės 130:7).

Naujajame Testamente malonė dažnai siejama su Jėzaus dovanotu atleidimu (pvz., Efeziečiams 1:7). Todėl nuo šiol, netgi labiau nei ankstesniais laikais, Dievo malonė prieinama visiems žmonėms.

Dievo malonė yra ne tik dovana, bet ir užduotis: kadangi Dievas yra maloningas, žmonės taip pat turi rodyti maloningumą vienas kitam (Išėjimo 22:26). Naujajame Testamente žodis „Šventosios Dvasios dovanos“ kilęs iš žodžio „malonė“. Todėl šios dovanos taip pat laikomos malonės forma – Dievo dovana bendruomenei kurti.

Per visą Bibliją matyti, kaip Dievas iš savo malonės atleidžia žmonėms jų nusižengimus ir yra palankus jų atžvilgiu:

„Viešpats atsakė: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo akis visas mano gerumas ir ištarsiu prieš tave vardą ‘Viešpats’; aš maloningas tiems, kuriems esu maloningas, ir pasigailiu tų, kurių pasigailiu.“ (Išėjimo 33:19)

„Juk Viešpats neatmeta amžinai. Juk jei jis ir plaka, tai ir vėl pasigaili dėl savo ištikimosios meilės gausybės.“ (Raudų 3:31-32)

„Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ (Romiečiams 3:23-24)

Pagal Bibliją, Dievas yra šventas, reiklus ir teisingas. Tačiau žmonės ne visada gyvena šventą ir teisingą gyvenimą. Taigi tarp Dievo ir žmogaus gali atsirasti nuotolis. Bet Dievo malonė užtikrina, kad Dievas ir žmogus ir toliau liktų susiję.