Naujojo Testamento teksto kritika: istorija

Erazmas Roterdamietis (1469?–1536) buvo vienas pirmųjų tyrinėjęs graikiškąjį Naujojo Testamento tekstą ir pirmasis paskelbęs naują, moksliškai argumentuotą Naujojo Testamento originalo (graikų kalba) leidimą. Naująjį graikų kalbos tekstą jis panaudojo kurdamas naują Naujojo Testamento versiją lotynų kalba, kuri galėjo būti geresnė net už Vulgatą.

Erazmas turėjo tik nedidelį skaičių gana vėlyvų graikiškų rankraščių, daugiausia datuojamų iš X ir XI a. Po Erazmo Roterdamiečio eros mokslininkai aptikdavo vis daugiau ir daugiau naujojo Testamento rankraščių. Ypač XIX amžiuje buvo atrasta daugybė senų rankraščių.

Vokiečių mokslininko Tischendorf’o (1815–1873) įnašas formuojant Naujojo Testamento teksto kritiką yra itin reikšmingas. 1859 m. taip vadinamąjį „Codex Sinaiticus“ jis atrado Šv. Kotrynos vienuolyne Sinajaus kalno papėdėje. Tai buvo seniausias mums žinomas pilnas visų Šventojo Rašto tekstų rinkinys senąja graikų kalba. Codex Sinaiticus datuojamas iš IV a.

XX amžiuje buvo rasta daug Naujojo Testamento papiruso fragmentų graikų kalba, kurių seniausias datuojamas iš II a.

Šiuo metu nėra kitos senovinės knygos, kuri turėtų tokią gausybę prieinamų rankraščių, kiek turi Naujasis Testamentas.