Liuterio vertimas

Vokietijos teologo ir Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio atliktas darbas turėjo didžiulės įtakos Biblijos vertimų raidai.

Iki Liuterio visi Biblijos vertimai buvo pagrįsti Jeronimo, Vulgatos, lotyniškuoju vertimu. Vulgata buvo „krikščionybės Biblija Vakaruose“. Po Jeronimo Liuteris pirmasis išvertė visą Bibliją iš originalaus tekstinio šaltinio hebrajų ir graikų kalbomis.

1522 m. buvo paskelbtas jo Naujojo Testamento vertimas į vokiečių kalbą. Ši knyga sukėlė audrą. Pirmasis maždaug 3000 egzempliorių tiražas buvo išparduotas per du mėnesius. Išvertęs Naująjį Testamentą, bendradarbiaudamas su Pilypu Melanchtonu, Liuteris ėmėsi ir Senojo Testamento vertimo. Nuo 1523 m. jis buvo leidžiamas dalimis, o iki 1534 m. šis darbas buvo užbaigtas.

Liuterio vertimas garsėja savo kalbos vartosena. Jis norėjo, kad Biblija būtų prieinama paprastiems žmonėms, todėl sąmoningai nuolat stengėsi naudoti „tikrą vokiečių“, o ne biblinę, kalbą.

Laiške apie savo vertimo darbą Liuteris pateikia štai tokį pavyzdį: „Vokiečiai nesako: ‚Iš širdies pertekliaus jo burna kalba.‘ Tai kvailai skambėtų. Bet vokiečiai veikiau sako: „Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis.“ Pasak Liuterio, taip ir reikėtų versti Luko 6:45 eilutę.

Tad Liuteris pramynė tokios kalbėsenos vagą. Tačiau beveik po šimtmečio pasirodžiusi Anglijos karaliaus Jokūbo versija (KJV) labiau laikėsi „pažodinio“ vertimo, todėl vėl sustiprėjo biblinė kalba, o ne natūrali kalbėsena.