Biblija, arba Šventasis Raštas ekumeninis leidimas (LBD-EKU)
1

Pirmas pasakojimas apie kūrimą

11Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. 2O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia1,2 Hebr. taip pat „vėjas“. iš Dievo dvelkė viršum vandenų.

3Tuomet Dievas tarė:

1,3
2 Kor 4,6
„Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. 4Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. 5Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.

6Dievas tarė:

1,6-8
2 Pt 3,5
„Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“ 7Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. 8Dievas pavadino skliautą dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena.

9Dievas tarė: „Tebūna sutelkti vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ Taip ir įvyko. 10Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų telkinį jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gera. 11Dievas tarė: „Teželdina žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko. 12Žemė išželdino augaliją: augalus, duodančius savo sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera. 13Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.

14Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie metų laikus, dienas ir metus, 15tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!“ Taip ir įvyko. 16Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes. 17Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei, 18valdyti dieną bei naktį ir atskirti šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera. 19Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena.

20Dievas tarė: „Teknibžda vandenys gyvūnų daugybe, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!“ Taip ir įvyko. 21Dievas sukūrė didžiuosius jūros gyvūnus bei kitus judančius visų rūšių gyvūnus, knibždančius vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera. 22Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!“ 23Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena.

24Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko. 25Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.

26Tuomet Dievas tarė:

1,26
1 Kor 11,7
„Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“

27Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą,

pagal savo paveikslą sukūrė jį;

kaip

1,27
Mt 19,4
Mk 10,6
Pr 5,1-2
vyrą ir moterį sukūrė juos.

28

1,28
Pr 5,1-2
Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“.

29Dievas tarė: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas. 30O visiems laukų gyvuliams, visiems padangių paukščiams ir visiems žeme rėpliojantiems gyvūnams, turintiems gyvybės alsavimą, – maistui visus žaliuosius augalus“. Taip ir įvyko. 31Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena.

2

21Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė. 2

2,2
Hbr 4,410
Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs,
2,2
Iš 20,11
septintą dieną jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. 3
2,3
Iš 20,11
Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų.

4Toks yra pasakojimas apie dangų ir žemę, kaip jie buvo sukurti.

Antras pasakojimas apie kūrimą

Tą dieną, kai VIEŠPATS2,4 Žr. Iš 3,14–15. Dievas padarė žemę ir dangų, 5kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti, 6tik versmė trykšdavo iš žemės ir drėkindavo visą dirvos paviršių, – 7tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą.

2,7
1 Kor 15,45
Taip žmogus tapo gyva būtybe.

8VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. 9Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su

2,9
Apr 2,7
22,214
gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

10Upė išsilieja Edene sodui drėkinti. Už sodo ji skiriasi į keturias upes. 11Pirmosios vardas yra Pišonas. Tai vingiuojančioji per visą Havilos kraštą, kuriame yra aukso. 12(To krašto auksas yra rinktinis. Ten yra ir bdelio bei lazurito.) 13Antrosios upės vardas yra Gihonas. Tai vingiuojančioji per visą Kušo kraštą. 14Trečiosios upės vardas yra Tigras. Tai tekančioji į rytus nuo Asirijos. O ketvirtoji upė yra Eufratas.

15VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. 16Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, 17bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“.

18VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“. 19Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų pamatyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas. 20Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nerado.

21Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis. 22O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, VIEŠPATS Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. 23O žmogus ištarė:

„Štai pagaliau kaulas mano kaulų

ir kūnas mano kūno.

Ji bus vadinama žmona,

nes iš savo žmogaus buvo paimta2,23 Arba: „Ji bus vadinama moterimi, nes iš jos vyro buvo paimta“. Hebr. ’iš – „vyras“, ’išāh – „moteris“.“.

24

2,24
Mt 19,5
Mk 10,7-8
1 Kor 6,16
Ef 5,31
Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.

25Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos.

Lankomumo statistikai ir tinkamam paslaugos teikimui naudojame slapukus. Daugiau – privatumo politikoje.[paslėpti žinutę]